Terminas fitoterapija etimologiškai sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių phytón (augalas) ir therapeía (gydymas), taigi fitoterapija – gydymas augalais.
Fitoterapija – vaistinių augalų naudojimas ligoms gydyti, sveikatai saugoti ir palaikyti. Gydoma preparatais, kurių veikliosios medžiagos yra vaistinės augalinės žaliavos dalys. Tradiciškai fitoterapijoje naudojama ne vien tik augalinė žaliava, bet ir kitų karalysčių atstovų žaliavos – dumbliai, grybai, kerpės.
Kaip bebūtų keista, terminą „fitoterapija“ tik XX a. pradžioje (1913 m.) į pasaulį paleido prancūzų gydytojas Henris Leklerkas (Henri Leclerc, 1870 – 1955). Anglų kalboje šis terminas pirmą kartą pavartotas 1934 m.
Gydymas augalais yra kur kas senesnis ir taikytas jau prieš tūkstančius metų kinų, tibetiečių, indų, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos tautų. Daugelis vaistinių augalų vartoti senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, dabar gaminami ir vartojami kaip tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai.
Tų senųjų laikų taikyta bei puoselėta augalų terapija šiandien vis plačiau grindžiama šiuolaikine moksline mąstysena bei metodais. Jau dabar daugelyje Vakarų Europos šalių lygiaverčiais laikomi sintetiniai (žmonių dar vadinami cheminiais) ir augaliniai (fito) preparatai.
Fitoterapijos renesansas siejamas su 1978 m. Vokietijoje vykdyta įstatymų korekcija, kuri padėjo fitoterapijai vis labiau įsilieti į šiuolaikinę mediciną ir tapti savarankiška mokslo šaka.
Šiuolaikiniams augaliniams preparatams galioja ir taikomi tie patys tyrimo metodai, kaip ir sintetiniams vaistams. Šie metodai įrodo, kad senųjų gydytojų sukaupta ilgametė patirtis taikant vaistinius augalus įvairioms ligoms gydyti buvo teisinga ir veiksminga.
Gydymo augalais pagrįstumą įrodo visos fitoterapijos sritys: fitochemija (augalų veikliosios medžiagos), fitofarmacija (vaisto iš augalo paruošimas vartojimui), fitofarmakologija (augalinio vaisto poveikis žmogui ir vartojimas) bei fitoterapija (gydymo augalais galimybės ir nurodymai).