Fitoterapijos vystymosi istorija

PRIEŠISTORINIAI LAIKAI

Tarp IX ir VI tūkstm. pr. m. e. Europoje (nuo paleolito iki neolito) jau buvo galima žemdirbystė. Atsirado galimybė auginti vaistažoles buitinėms reikmėms. Yra archeologinių duomenų, kad tada jau buvo vartojami tokie augalai: Sambucus ebulus, Fumaria officinalis, Verbena officinalis, Saponaria officinalis, Menyanthes trifoliata. Tais laikais vyrai rinko ar augino vaistažoles, o moterys ruošė augalinius vaistus atskirai kiekvienam (individualiai) ir slaugė ligonius. Tiek augalų rinkimas, tiek vaistų ruošimas buvo lydimi maginių – religinių apeigų.

MESOPOTAMIJA. ŠUMERAI (3000 m. pr. m. e.)
Iki šių dienų yra išlikusios molio plytelės su medicininiais tekstais, kuriuose yra ir vaistažolių aprašymų.

SENOVĖS EGIPTAS
Su Egipto kultūra prasidėjo racionaliojo vaistažolių panaudojimo era: augalai buvo grupuojami pagal farmakologinį poveikį.
Patys žinomiausi šaltiniai, kuriuose yra nurodomos vaistingųjų augalų savybės, yra Eberso (Ebbers) (1550 m. pr. m. e.) ir Edwin`o Smith`o (1600 m. pr. m. e.) papirusai.  Dar senesniame vadinamajame Kahun`o papiruse (1900 m. pr. m. e.) rašoma apie moterims būdingų ligų vaistus, kaip priimti kūdikį bei taip pat apie tokius vaistinguosius augalus:

Virškinimo traktą veikiantys augalai: Cassia sena; Citrullus colocynthis; Cuminum cyminum; Juniperus communis; Thymus vulgaris
Kirmėles varantys augalai: Artemisia absinthium; Punica granatum.

Kiti augalai: Acanthus mollis; Allium cepa; Allium sativum; Aloe sp. ; Ammi visnaga; Cannabis sativa; Carum carvi; Cedrus libani, C. atlantica; Coriandrum sativum; Crocus sativus; Ficus carica; Foeniculum vulgare; Fraxinus ornus; Lactuca virosa; Linum usitatissimum; Mentha piperita; Nasturtium aquaticum; Papaver somniferum; Papyrus sp. ; Pinus sp. ; Quercus robur; Sambucus nigra; Triticum sativum…
Bet spėjama, kad Smith`o surastas papirusas yra tik senesnio papiruso (3000 m. pr. m. e.) kopija.

GRAIKAI IR ROMĖNAI

Homero poemose Iliada ir Odisėja aprašytas žaizdų gydymas augalais.
Didžiumą žinių graikai paveldėjo iš Egipto šaltinių. Tai įrodo Dioskorido darbai, kuriuose aprašomos lygiai tokios pat vaistažolės ir nurodomos tokios pat jų savybės, kaip Ebbers`o papiruse.

Didelį pėdsaką paliko Hipokratas (460 – 375 m. pr. m. e.). Įdomu tai, kad iš 257 augalų, kuriuos aprašė Hipokratas, tik 27 augalai dabar nevartojami pagal paskirtį.

Teofrastas (Theophrastus, 340 m. per. m. e.) parašė „De historia plantarum“ ir „De causis plantarum“, kuriuose aprašomi augalai, jų auginimas, kiti pastebėjimai.

Graikas Kratėjus (Cratevas arba Krateus, apie 100 m. per. m. e.) pirmasis parašė iliustruotą vaistažolių žinyną. Iki šių dienų neišliko; apie žinyną žinome iš Plinijaus darbų.

Labiausiai nusipelnęs yra graikas Dioskoridas (Pedacio Dioscorides el Anazarbeo), Nerono legiono gydytojas (78 m. e. m.), parašęs savo garsųjį „De Materia medica“, kuriuo buvo vadovautasi iki pat Renesanso. Daug faktų „De Materia medica“ yra tapatūs Ebbers`o papiruso duomenims.

Plinijus (60 m. e. m. ) įėjo į istoriją su savo kūriniu „Historia naturale“, kuriame jis aprašė 1000 augalų.

Galenas (130 – 200 m. e. m.) – Romos gydytojas, išgarsinęs savo vardą iki šių dienų būtent farmacijos srityje – iki šiol tam tikros vaistų formos vadinamos galeniniais preparatais.

VIDURAMŽIAI

Abu Ali ibn Sina, žinomas kaip Avicena (980 – 1037 m.) parašė šešių tomų „Gydymo kanoną“. Keli ištisi tomai yra skirti vaistiniams augalams.

SALERNO MOKYKLA (IX-XII a. a.)

Regimen sanitatis Salernitanum“.

RENESANSAS

Hieronymus Bock (1498 – 1554) pirmasis savo veikale bandė sisteminti augalus, juo suskirstydamas į žoles, krūmus ir medžius. Bet tikroji sistematika iki Linėjaus nebuvo sukurta.

Pietro Andrea Mattioli (1500-1577) išvertė į toskaniečių kalbą Dioskorido darbus, pava­din­damas juos  „Compendium de plantis omnibus“; išleido Veronoje. Knygoje buvo 921 augalo piešinys.

1498 m. Florencijoje buvo išleista pirmąja farmakopėja vadinamas „Nuovo Receptario“.

1595 m. Zacharias Jansen išrado mikroskopą.

Linėjus (Karl von Linneus, 1707-1778). Svarbiausias darbas – „Species plantarum“ (1753), kuriame aprašo augalų sistematiką pagal binarinę nomenklatūrą.

Johanas Adamas Šmidtas (J. A. Schmidt, 1759 – 1809) – Vienos medicinos akademijos profesorius – rankraštiniame savo darbe apie vaistinguosius augalus „Lehrbuch der Materia Medica“ pirmą kartą paminėjo žodį farmakognozija. Šis darbas buvo išspausdintas 1811, po autoriaus mirties. Šiame darbe pirmą kartą paminėtas ir terminas farmakodinamika.

Farmakognozijos terminas galutinai prigijo po K. Zaidlerio (Chr. A. Seydler) 1815 m. išleisto nedidelio veikalo „Analecta Pharmacognostica“.

 FITOTERAPIJOS IŠTAKOS LIETUVOJE

Lietuva turėjo senas vaistinių augalinių žaliavų rinkimo, perdirbimo, vartojimo ir tyrimo tradicijas. Jau senovėje per Jonines į Vilnių pavasario šventėn atvykdavo garsūs vaistažolių rinkėjai, kurie prekiaudavo vaistažolėmis. 1781 m. Vilniuje įkurtame botanikos sode buvo pradėta auginti įvairesnių, ne tik vietinių, bet ir kitų kraštų augalų. Šio sodo įkūrėjas – prancūzų botanikas bei medikas prof. Ž. Žiliberas. Pirmajame Vilniaus universiteto botanikos sodo augalų kataloge, išleistame 1802 m., nurodyta, kad sode augo 1072 augalai, iš jų 270 vaistinių.

1781 m. Vilniaus universitete įsteigta Gamtos istorijos katedra, kurios dirbantieji tyrinėjo vietinę augmeniją. Ž. Žiliberas parašė penkių tomų veikalą „Lietuvos flora“. Jame aprašė 778 augalų rūšis. Ž. Žilibero darbą toliau tęsė jo mokinys S. Jundzilas (1761–1847). Jo rūpesčiu botanikos sodas tapo vienas turtingiausių Europoje. Jame augo 6500 augalų rūšių.

Dideli nuopelnai farmacijos, medicinos ir botanikos srityse priklauso Vilniaus uni­versiteto prof. Johanui Volfgangui (1776–1859). Jis, 1804 m., gavęs farmacijos magistro laipsnį, dirbo Vilniaus uni­versiteto vaistinės vedėju. 1807 m. J. Volfgangas skaitė universiteto studentams farmacijos kursą.

Tuo laiku Žemaitijoje gyveno žymus vaistinių augalų specialistas, Vilniaus universiteto auklėtinis Jurgis Pabrėža (1771–1849). Jis skleidė liaudžiai žinias apie augalų gydomąsias savybes, jų vartoji­mą. J. Pabrėža aprašė Žemaitijos vaistinius augalus, sudarė jų herbarą. Jis taip pat paruošė lietuvišką botanikos terminų žodyną, paliko daugiau kaip 4 tūkst. puslapių rankraščių.

Vaistinių augalų kultivavimo Lietuvoje pradininku yra laikomas J. Strumila (1774–1847).
1832 m. caro įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas, ir tuo metu mokslinis darbas farmacijos srityje nevyko.

1924 m. K. Grybauskas (1886–1953) Kauno botanikos sode įkūrė vaistinių augalų skyrių. Jame augino 300 rūšių vaistinių augalų. Apie juos K. Grybauskas parašė 19 knygų. Kadangi tuo metu Lietuvoje vaistiniais augalais beveik niekas nesirūpino, K. Grybauskas pradėjo juos tirti, organizavo jų rinkimą ir auginimą. Jis rūpinosi žaliavos paruoša ir prekyba. K. Grybauskas užmezgė ryšius su 230 botanikos sodų, keitėsi išaugintų augalų sėklomis, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose. 1940 m. K. Grybauskas pradėjo skaityti farmakognozijos kursą studentams farmacininkams Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete ir ėjo botanikos sodo direktoriaus pareigas.